2017 metų liepa. Apie ekspozicijos turinį, pritaikytą akliesiems ir silpnaregiams, pasakojo M. Žilinsko dailės galerijos Kaune socialinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė. Kalbino Rūta Stepanovaitė. Pokalbį transkribavo Vaida Stepanovaitė.
Rūta Stepanovaitė (R.S.): Rūta, ar galite plačiau pristatyti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią ekspoziciją, skirtą neregintiems parodų lankytojams?
Rūta Klevaitė (R.K.): Ekspozicija „Muziejus neregiui“, įkurta cokolinio aukšto koridoriuose, skirta silpnaregiams ir akliesiems lankytojams, veikia nuo 2006 m. ir buvo įkurta Mykolo Žilinsko dailės galerijos Švietimo ir informacijos skyriaus vadovės Violetos Jasevičiūtės. Menotyrininkė sukvietė profesionalius menininkus, siekdama įgyvendinti koncepciją, kuria remiantis silpnaregiai ir neregiai galėtų susipažinti su menu. Tačiau ekspozicija tinkama ir regintiems žmonėms, taip pat dirbame su socialiniais projektais, pavyzdžiui, bendraujame su vaikų dienos centrų lankytojais – muziejuje užsirišame akis ir eksperimentuojame.
(R.S.): Ar gidas/-ė šioje ekspozicijoje nuosekliai nupasakoja kiekvieną kūrinį, jo formą, ar tai paliekama ekspozicijos lankytojo individualiai patirčiai?
(R.K.): Iš pradžių lankytojams leidžiama pabandyti patiems, vėliau vyksta diskusija, kuriai įtakos turi tai, ar lankytojas yra vaikas, ar suaugęs, ar su kita, nei regos, negalia. Yra eksponatų, kurie leidžia kalbėti apie spalvas bei formas. Pavyzdžiui, grafikos kūrinių ekspozicijoje žmogus kviečiamas pajusti reljefą. Nežinančiam, kas yra iliustracija, pasakojame, jog tai yra paveikslėlis knygoje. Taip pat turime garso ekspoziciją, kurioje leidžiama muzika, galima prisėsti. Joje veikia menininko Arvydo Generausko kūrinys „Elektros kėdė“, ant kurios, sakome, galima „numirti iš laimės“ ar „numirti iš pasibjaurėjimo“ dėl išgirstos muzikos. Skulptoriaus Algimanto Šlapiko „Turėklas“ leidžia liesti, kalbėti apie tai, kaip šis aplinkos elementas padeda judėti erdvėje, kas atrandama ir patiriama liečiant degintą ar nedegintą medį, kokia medžiaga apskritai yra medis?
(R.S.): Tam tikrą interpretaciją siūlo ir patys kūrinių autoriai?
(R.K.): Menininkas Virginijus Kašinskas kūrinyje „Tapantys“ pateikia idėją apie tai, kad dailininkas taip pat yra neregys, o teptukas yra jo baltoji lazdelė, vedanti po būsimo paveikslo pasaulį. Lankytojams pasiūlomas žaidimas: liečiant kūrinį, reikia surasti dar nenaudotą tapytojo teptuką, susitelkiama į paieškas.
(R.S.): Kokių asociacijų kyla akliesiems ir silpnaregiams, kokias būdais jie reflektuoja tai, ką jaučia?
(R.K.): Reikia neskubėti, aptarti su lankytoju kiekvieną kūrinį. Čia lankęsis vaikinas, praradęs regą penkerių, daug ką atsimena iš reginčiojo perspektyvos. Jis džiaugėsi galėdamas atpažinti tam tikras formas, pavyzdžiui menininko Dariaus Petrulio rodyklės formos kūrinį „Kasdienio ritualo plaukas“. O vaikai, neregiais esantys nuo gimimo, liesdami ekspozicijos eksponatus buvo spontaniški, daug pasakojo apie savo pojūčius. Tačiau visus domina natūralios medžiagos, pavyzdžiui, medis ar molis, nes jos yra įdomios liesti.
(R.S.): Kadaise lankantis Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje, darbuotojai pristatė reljefinio pobūdžio knygas, kurias kuriant siekiama laikytis tam tikro standarto, pavyzdžiui, katė turi būti vaizduojama profiliu – siekiant maksimalaus aiškumo, vaizduojamos keturios kojos, uodega, ausys. „Muziejuje neregiui“ yra pristatoma bent keletas kūrinių su katės motyvu – ar lankytojai atpažįsta šiuose kūriniuose aptariamą gyvūną?
(R.K.): Paprastai lankytojams nepasakojame, kad tai katė, ieškome atpažįstamų elementų – keturių kojų, ausų – ir tuomet kalbamės apie gyvūnus. Tai, kad liesdami aklieji randa netikėtų formų, kartais atpažįstamumo faktorių paverčia antriniu. Žinoma, svarbu, kad kūrinio reljefas nebūtų per smulkus – geriau didesnis mastelis, ryškus reljefas.
Be lytėjimo remiamasi ir kitais sensoriniais pojūčiais – klausa, uosle. Šviečiantys kūriniai, spalvų kaita juose taip pat suteikia daug pojūčių. Ekspoziciją aplankiusiam neregiui vaikinui atrodė, jog jis galėjo jausti skirtumą tarp spalvų kaip šviesos srautų, keičiantis jų intensyvumui menininko Eimučio Markūno kūrinyje „Planetos gimimas“.
Roberto Antinio kūriniai „Pirštų galimybės“ ir „Atminties įspaudų saugykla“ yra itin mėgiami lytimieji kūriniai, po jų apžiūrėjimo kartu su edukatore keliaujame lipdyti į M. Žilinsko galerijos erdvę. Lankytojai randa asociacijas su kūriniais, kurias vertina ir regintieji, ir aklieji bei silpnaregiai.
Parodą „Muziejus neregiui“ galima aplankyti antradieniais – penktadieniais nuo 11 iki 17 val. iš anksto užsiregistravus telefonu: 8 37 22 94 75.
Daugiau informacijos: http://www.ciurlionis.lt/muziejus-neregiui
„Muziejaus neregiui“ kūrinių galerija:
